Tai yra rašliava, kurią pateikiau Lietuvos mokinių informatikos olimpiados esė konkursui. Pozityvi reakcija į tą rašliavą mane paskatino ją paskelbti viešai, tad... Malonaus skaitymo.
Gyvenime kodo matyti teko ir malonaus akiai, ir tokio, apie kurį baisu net susapnuoti. „Koks tas šaunus kodas?“, „Kuo jis pasižymi?“ ir be abejo: „kaip padaryti, kad mano kodas atrodytų gražiai?“.
Mobiliųjų telefonų pagal paskirtį nenaudoju jau gan ilgą laiko tarpą. Mano dabar turimas „dumbfounas“ irgi negalėtų pasigirti esantis man labai naudingas — jį naudoju tik muzikai klausyti ir autobusų tvarkaraščiams tikrinti. Tiesa, retkarčiais kur nors gaunu vieną protingesnį, kad būtų kaip pažiūrėti, kaip juose atrodo platusis internetas.
Daug kas išgirdęs apie mano ne itin šiltus jausmus mobiliajam telefonui neretai ir pirštu prie galvos pradeda sukioti — jiems atrodo tiesiog nesuvokiama, kad žmogus gali gyventi normalų gyvenimą neturėdamas telefono arba tiesiog jo nenaudodamas pagal paskirtį.
Ketvirtadienis — sunki diena. Ypač tas ketvirtadienis, kuris ateina prieš pat pasibaigiant semestrui. Ant nosies kabo šūsnis neatsiskaitytų kontrolinių, begalės nepateisintų praleistų pamokų ir tas nesibaigiantis mokytojų zyzimas, kad nėra trijų pažymių.
Vienam iš tų kontrolinių, o tiksliau, tiesiog, dideliam kiekiui neįprastų fizikos namų darbų atlikti teko sugalvoti kaip užduotis mokytojui pristatyti internetu.
Paprastai į politikų psichopatinius žaidimus nesiveliu, bet vienas jų siūlomas įstatymas mane piktino nuo pat jo pasiūlymo. Taip, tai visų gerai girdėtas visokių laikmenų ir panašaus gėrio apmokestinimo įstatymas.
Jei kas dar prisimena, tai jis skirtas visokiems autoriūkščiams, nesugebantiems už kampo susirasti klientūros, išlaikyti. Taip, 99.99% elektronikos brangs, ir visas pabrangimas eis į autorių kišenę, ir aišku visokiems ten Micro⊕⊕⊕⊕™ams dar nubyrės.
Šis įrašas, nebus taisyklių rinkinys, nurodantis kokį CSS kodą rašyti. Jis bus apie tai, kaip jį rašyti greitai ir patogiai.
Ne toks gražus, pirmasis gruodžio penktadienis. Autobusas. Sėdžiu šalia klasioko — kaimyno ir aplinkui sklando nenormali tyla. Kadangi abu dalinamės bendru interesu, vadinamu programavimu, tai kilo mintis paklausti, ar šiuo metu kuo nors užsiima.
— Nieko.
— O kodėl? — man kyla savaime aiškus klausimas.
— Tai niekas neduoda užduočių jokių...
O kodėl turėtų duoti?
Vakar parašęs apie ep.io pasijutau neobjektyvus, vertindamas tik vieną tiekėją, todėl antras šios serijos įrašas bus apie DotCloud.
DotCloud dar visai neseniai Y-Combinator (net 212 milijonų dolerių) sušelptas startup'as. Be abejonės už tuos pinigus padaryti galima daug.
Taigi apsišarvavę šūsniu pinigų, už tuos pinigus pasamdytais developeriais jie sukūrė produktą, kliento laisvės atžvilgiu sudorojantį tiek ep.io, tiek daugumą kitų debesų.
Metai. Laiko tarpas kurį aš serverį prižiūriu pats. Prieš tai, buvo dar pora metų, per kuriuos naudojau shared-tipo hostingus. Naudotis teko ir garsiojo Google App Engine paslaugomis. Per tą laiką supratau, kad mane užkniso kiek vieną kartą atlikus pakeitimus jungtis prie serverio ir rankomis įkelti failą, perkrauti Python ir po to įsitikinti ar viskas veikia...
Kaip programuotojas, jau labai senai norėjau susipažinti su dirbtiniu intelektu, sužinoti, kaip programos išmoksta skaityti ar kalbėti, tačiau pasaulis vis dar mažas ‒ pamokų ta tema nebuvo net Youtube. Iki šiol.
Prieš keletą dienų prasidėjo Stanfordo universiteto organizuojamos nemokamos paskaitos internete šiomis temomis:
Labiausiai mane interesuojantys kursai paremti Stanfordo universiteto CS211 programa.
Daugelio paprastųjų suvokimu, programuotojas - drovus jaunas vyras, kiaurą parą praleidžiantis tamsiame kambaryje, intensyviai žiūrintis į monitorių. Be pertraukos jis gali koncentruotis net iki 16 valandų, o dažnai net ir dar daugiau, tam kad būtų daugiau. Gyvena picomis ir kitu riebaluotu mėšlu, o su išoriniu pasauliu jį sieja tik picą į namus pristatantis asmuo.